Vilniaus dominikonai

 Viešpaties šunys (lot. dominicanis)

   Dominikonų simbolis - kupolo languose. Jų šūkis - Tiesa! (lot. Veritas!) Dominikonai - brolių pamokslininkų ordinas (lot. Ordo Praedicatorum - O.P.), kurį XII a. įkūrė Šv. Dominykas (Domingo de Guzman)
    Josifas Brodskis domininkonų bažnyčios kupolą pajautė lyg ryšį su Dangum:
Pasuk iš magistralės šičia,
 į aklą skersgatvį,
 įženk į tuščią šiuo metu bažnyčią,
 pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
 kad Dievui į ausies kriauklytę,
 kuri kurčia triukšmams dienos,
 tik pora žodžių išsakytum:
– Ak, dovanok.               
           (1971 Vertė Gintaras Patackas )
   Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių sankryžoje XIII a. įsikūrė pirmieji dominikonai, jiems priklausė ir Vingrių šaltiniai. Bažnyčia ir vienuolynas daug kartų niokoti gaisrų, karų, marų...

    Neįprastas šios bažnyčios koridorius... Sienų tapyba aukštyn širdžių nekelia... Bet primena, kad šios bažnyčios rūsiai - mirties požemiai. Juose yra maro aukų griaučiai, prancūzų karo ligoninėje mirusių griaučiai, blaškosi vaiduokliai...

    Bažnyčios vidus. Jame - 16 altorių. Ten tiek visko daug, kad sukasi galva. Pamaldos - tik lenkų kalba, tai mano galva lieka vietoje :)
 http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Vildvasios.htm

    Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje pamaldos lietuviškos. Dominikonai vykdo švietėjišką veiklą, remia varguolius.

 http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Villukiskiu.htm

   Interjere 2011m fotografuojant, tikriausiai bažnyčioje kabojo Lukiškių Madonos kopija, nes nuo 2008 metų seniausias Vilniaus Šv Mergelės Marijos paveikslas buvo restauruojamas:

  Dabar Šventųjų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje  Dievo Motina iš kuklaus paveiksliuko žvilgčioja primerktomis, bet skvarbiomis akimis. Sunku įžvelgti jos veidą, nes apsauginiame stikle raibuliuoja sietyno švieselių, ir interjero detalių atspindžiai. Bet dabar ji tokia tikra...

  Domininkonų vienuolyno bažnyčios neįkainojama vertybė – Dievo Motinos paveikslas, po restauracijos pasirodė esanti Hodegetrijos ikonografinio tipo ikona. ( XV a. graikiškoji ikona, Rusijoje pradėta vadinti Smolensko. Susikūrė Maskvos Dionisijaus ikonografijos mokykla. Susiklostė griežtos šventųjų vaizdavimo taisyklės.  Hodegetria (Kelrodė) Dievo Motina tikintiesiems rodo amžinojo žmonijos išganymo kelią.)

Atliktų paveikslo tyrimų rezultatai parodė, kad tai – labai senas kūrinys, kuris buvo ne kartą koreguotas, iš naujo užtapytas. Profesionali restauratorė Janina Bilotienė, jausdama didžiulę atsakomybę, sluoksnis po sluoksnio, kruopščiu darbu atidengė originalų šventųjų atvaizdą.

. Visi restauravimo darbai buvo atliekami kartu su menotyriniais, fizikiniais ir cheminiais tyrimais, užtikrinusiais autentiškos tapybos išsaugojimą. Lietuvos specialistus konsultavo garsiausi ikonų tyrinėtojai iš Rusijos.

 Lukiškių Dievo Motinos ikona susigrąžino, veido plastiką, tam laikmečiui būdingą Dievo Motinos išraišką ir kūdikėlio Jėzaus ypatingai jautrų veido piešinį. Po storesnėmis putliomis Marijos rankomis atidengtos grakščios.

Skaičiau restauratorės pasvarstymus:

  ,,Yra baimė ir prieš žmones. Kai paveiksle daug užtapymų, tu žinai, kad restauruotas jis jau bus kitoks. Pakinta vaizdas, veido išraiška – nelieka nieko panašaus. Lieka tikri dalykai, kurie šimtmečius buvo paslėpti kaip už širmos. Jų niekas nematė. Tie, kurie meldžiasi, yra pripratę prie vaizdo. Žmogui gal gražesnė Madona raudonais skruostais, putli, negu nutapyta pagal griežtus ikonų kanonus, kur linijos yra labai tikslios. Akys būna padarytos kaip tikro žmogaus, o ikonose jos yra linijinės, siaurutės. Bet jos veikia. Per šimtmečius yra išieškota, kad užtenka tokių akių, kad jos žiūrėtų ir veiktų žmogų.“

Vilniaus šv. Pilypo ir šv. Jokūbo bažnyčios koplyčioje, kuri turi  šv. Jackaus vardą, eksponuojamos šventųjų Dominyko ir Jackaus 500 metų senumo medinės skulptūros.

Rugpjūčio mėnesį tinka prisiminti tuos šventuosius, nes juk šventųjų šventėmis laukomos jų mirimo, o ne gimimo datos.

 1221m. rugpjūčio 8 d. mirė šv. Dominykas (Domingas de Guzmanas). Jis Prancūzijoje įkūrė pamokslininkų ordiną, vėliau vadinamą tiesiog dominikonais. Bažnytinėje dailėje dažniausiai Šv. Dominykas vienoje rankoje laiko leliją, kitoje – knygą, kartais ir duonos kepaliuką. Jam prie kojų guli šuo su liepsnojančiu deglu (pasaulinės pamokslininko misijos simbolis).

1257 rugpjūčio 15 mirė šv. Hiacintas, lietuvių liaudies tradicijoje įvardijamas kaip Šv. Jackus.  Šv. Hiacintas buvo vienas iš pirmųjų, kuriuos pats Šv. Dominykas priėmė į ordiną. Baigęs noviciatą ir davęs įžadus su kitais broliais buvo išsiųstas misijoms į Lenkiją.       1231 m. kaip vienas pirmųjų dominikonų lankėsi Lietuvoje.   Yra išlikusi legenda, kurioje pasakojama apie tai, kad Kijevą užpuolus totoriams, šv. Hiacintas stebuklingai išgelbėjo monstranciją su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos statulą, todėl ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vilkintis dominikonų drabužiais,  vienoje rankoje laikantis monstranciją arba Mišių taurę, kitoje – Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūrėlę.   

          Prie buvusių Vilniaus miesto ribų, dabartinėje Basanavičiaus gatvėje, 1501 m. vienuoliai dominikonai šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią. Tuo metu Vilnius dar neturėjo miesto sienos, ir šioje vietoje koplyčia atsirado ne atsitiktinai, nes šv. Hiacintas vadintas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Kad išlydėdavo išvykstančiuosius rodo ir šventojo skulptūra atsisukusi veidu į senamiesčio pusę.   XVI a. pradžioje koplyčia buvo medinė, o mūrinė buvo pastatyta jau baroko laikais XVIII amžiuje.  

 Dabartinė skulptūra buvusios medinės vietoje 1901 m. sukurta garsaus Vilniaus skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus, o senoji skulptūra pergabenta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto vardo koplyčioje. 

    Vienintelis sostinėje kariljonas, brolių dominikonų rūpesčiu 2015 m. įrengtas Šv. apaštalų Pilypo ir Jobūbo bažnyčios bokšte.

 Jis - didžiausias Lietuvoje, moderniausias ir vienas įspūdingiausių regione – turintis net 61 varpą, kurių mažiausio svoris – 8 kg, o didžiausio – 3360 kg.

  2015 m.birželio 28 d. Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje įvyko iškilminga jų šventinimo ceremonija. Jau kitą dieną po pašventinimo meistrai iš Olandijos pradėjo varpų kėlimo į bokštą, montavimo ir derinimo darbus. Kariljono koncertinis debiutas įvyko 2015 m.rugsėjo d., atidarant penktąjį tarptautinį Šv.Jokūbo sakralinės chorinės muzikos festivalį.