NOSTRA VILNA: Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas

Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulos seserų observančių (bernardinių) bažnyčios statybą 1594 m. fundavo ir savo lėšomis pastatydino iš kalvinizmo atsivertęs LDK kancleris, Vilniaus vaivada Leonas Sapiega (1557-1633), paskyręs ją Užupyje gyvenusioms vienuolėms bernardinėms. Vienuolyno perdavimo dieną įvyko iškilmingos sesers Teofilės Sapiegaitės, fundatoriaus dukterėčios, įvilktuvės. Kartu bažnyčia buvo numatyta kaip Sapiegų šeimos mauzoliejus - tai pirmoji tokio pobūdžio šventovė Lietuvoje.

Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios pastatas išlikęs toks kaip XVII a. Už šios bažnyčios stovėjo vadinamieji Bernardinų vartai.
Bažnyčioje palaidotas L.Sapiega, abi jo žmonos, kiti šeimos nariai. Per 1655 m. kazokų antpuolį bažnyčia ir vienuolynas, kaip ir visas miestas, buvo baisiai nusiaubtas ir apiplėštas, tekėjo kraujo upės ir mėtėsi lavonai. Kazokai plėšė karstus ir iš jų grobė brangenybes. Ir vėliau vienuolyno istorijoje - daugybė dramatiškų įvykių.

Tarybiniais metais šioje bažnyčioje buvo įkurtas architektūros muziejus, o dabar čia veikia bažnytinio paveldo muziejus.

2011 metais bažnytinio paveldo muziejaus parodų salėje buvo eksponuojami archeologiniai radiniai iš šio vienuolyno teritorijos: koklių ir indų šukės, monetos, rankdarbių įrankiai, spynos, raktai. Rasti kokliai su Jėzaus vardo monograma IHS spinduliuojančios saulės fone. IHS - tai Iesus Hominum Salvator (Jėzus žmonijos gelbėtojas). Šią emblemą nupiešė pats šventasis Bernardinas.

Šis vienuolynas nebuvo toks prestižinis kaip benediktinių, kuris yra prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Dėl XVII a. vidurio karo sumaišties ir ekonominių sunkumų vienuoliško gyvenimo tvarka pašlijo, nebuvo laikomasi klauzūros. Bernardinės globojo ir auklėjo mergaites, dažniausiai neturtingas bajoraites: mokė jas religijos pagrindų, rašybos, skaitymo, muzikos, prancūzų kalbos, siuvimo ir siuvinėjimo. Tai buvo tarsi pensionas, kuriame vienuolių išlaikomos nuolat gyveno apie 50 mergaičių.

Bažnyčioje buvo keletas altorių su vertingais paveikslais, tačiau labiausiai šventovę išgarsino stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas. Šis Dievo Motinos atvaizdas jau XVI a. pradžioje buvo ypač gerbiamas Bernardinų bažnyčioje. Fundatoriaus pageidavimu ir rūpesčiu 1629 m. paveikslas iškilmingai perneštas į Šv. Mykolo bažnyčią, kur buvo pertapytas (iš senojo atvaizdo liko tik Marijos veidas). Paveiksle vaizduojama šventoji Mergelė Marija, adoruojama švento Pranciškaus ir švento Bernardino.

Naujoje vietoje paveikslas dar labiau išgarsėjo stebuklingais įvykiais ir žmonių patiriamomis malonėmis. Komisija, vadovaujama Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos, dar 1670 m. paveikslą paskelbė stebuklingu, o vienuolyno vyresnioji Konstancija Sokolinskaitė 1671 m. aprašė jo istoriją ir stebuklus. XVII a. prie paveikslo patiriamas gausias malones liudijo daugybė votų, atvaizdą dengė auksuoto sidabro aptaisas. Tuo metu tai buvo labiausiai gerbiamas Vilniuje Dievo Motinos atvaizdas.

Dievo Motinos paveikslas vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, adoruojamą šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino.

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/daile/stebuklingoji-sapiegu-madona-sugrizo-i-sv-mykolo-baznycia.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Cop

Šis paveikslas Sabaliauskaitės romane "Silva Rerum" ne vienoje situacijoje minimas. Uršulė Norvaišaitė, šio romano pagrindinė veikėja, melsdavosi klarisių vienuolyno bažnyčioje prie spindulingo Švenčiausios Mergelės paveikslo taip karštai, kad šv. Mergelė pradėdavo šypsotis...
Dabar jis puošia Vilniaus Katedros Goštautų koplyčią: