Šv. Pranciškaus
Trečiojo ordino regulos seserų observančių (bernardinių) bažnyčios statybą 1594
m. fundavo ir savo lėšomis pastatydino iš kalvinizmo atsivertęs LDK kancleris,
Vilniaus vaivada Leonas Sapiega (1557-1633), paskyręs ją Užupyje gyvenusioms
vienuolėms bernardinėms. Vienuolyno perdavimo dieną įvyko iškilmingos sesers Teofilės Sapiegaitės, fundatoriaus
dukterėčios, įvilktuvės. Kartu bažnyčia buvo numatyta kaip Sapiegų šeimos
mauzoliejus - tai pirmoji tokio pobūdžio šventovė Lietuvoje.
Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios pastatas išlikęs toks kaip XVII a. Už šios bažnyčios stovėjo vadinamieji Bernardinų vartai.Bažnyčioje palaidotas L.Sapiega, abi jo žmonos, kiti šeimos nariai. Per 1655 m. kazokų antpuolį bažnyčia ir vienuolynas, kaip ir visas miestas, buvo baisiai nusiaubtas ir apiplėštas, tekėjo kraujo upės ir mėtėsi lavonai. Kazokai plėšė karstus ir iš jų grobė brangenybes. Ir vėliau vienuolyno istorijoje - daugybė dramatiškų įvykių.
Tarybiniais metais šioje bažnyčioje buvo įkurtas architektūros muziejus, o dabar čia veikia bažnytinio paveldo muziejus.
2011 metais bažnytinio paveldo muziejaus parodų salėje buvo eksponuojami archeologiniai radiniai iš šio vienuolyno teritorijos: koklių ir indų šukės, monetos, rankdarbių įrankiai, spynos, raktai. Rasti kokliai su Jėzaus vardo monograma IHS spinduliuojančios saulės fone. IHS - tai Iesus Hominum Salvator (Jėzus žmonijos gelbėtojas). Šią emblemą nupiešė pats šventasis Bernardinas.
Šis vienuolynas nebuvo toks prestižinis kaip benediktinių, kuris yra prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Dėl XVII a. vidurio karo sumaišties ir ekonominių sunkumų vienuoliško gyvenimo tvarka pašlijo, nebuvo laikomasi klauzūros. Bernardinės globojo ir auklėjo mergaites, dažniausiai neturtingas bajoraites: mokė jas religijos pagrindų, rašybos, skaitymo, muzikos, prancūzų kalbos, siuvimo ir siuvinėjimo. Tai buvo tarsi pensionas, kuriame vienuolių išlaikomos nuolat gyveno apie 50 mergaičių.
Bažnyčioje buvo keletas altorių su
vertingais paveikslais, tačiau labiausiai šventovę išgarsino stebuklingu laikomas
Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas. Šis Dievo Motinos atvaizdas jau XVI a.
pradžioje buvo ypač gerbiamas Bernardinų bažnyčioje. Fundatoriaus pageidavimu ir
rūpesčiu 1629 m. paveikslas iškilmingai perneštas į Šv. Mykolo bažnyčią, kur buvo
pertapytas (iš senojo atvaizdo liko tik Marijos veidas). Paveiksle vaizduojama šventoji Mergelė Marija, adoruojama švento Pranciškaus ir švento Bernardino.
Naujoje vietoje paveikslas dar
labiau išgarsėjo stebuklingais įvykiais ir žmonių
patiriamomis malonėmis. Komisija, vadovaujama Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos, dar
1670 m. paveikslą paskelbė stebuklingu, o vienuolyno vyresnioji Konstancija
Sokolinskaitė 1671 m. aprašė jo istoriją ir stebuklus. XVII a. prie paveikslo
patiriamas gausias malones liudijo daugybė votų, atvaizdą dengė auksuoto sidabro
aptaisas. Tuo metu tai buvo labiausiai gerbiamas Vilniuje Dievo Motinos atvaizdas.
Dievo Motinos paveikslas vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, adoruojamą šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino.
Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/daile/stebuklingoji-sapiegu-madona-sugrizo-i-sv-mykolo-baznycia.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Cop
Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/daile/stebuklingoji-sapiegu-madona-sugrizo-i-sv-mykolo-baznycia.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Cop
Dievo Motinos paveikslas vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, adoruojamą šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino.
Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/daile/stebuklingoji-sapiegu-madona-sugrizo-i-sv-mykolo-baznycia.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy
Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/daile/stebuklingoji-sapiegu-madona-sugrizo-i-sv-mykolo-baznycia.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy
Naujoje vietoje paveikslas dar
labiau išgarsėjo stebuklingais įvykiais ir žmonių
patiriamomis malonėmis. Komisija, vadovaujama Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos, dar
1670 m. paveikslą paskelbė stebuklingu, o vienuolyno vyresnioji Konstancija
Sokolinskaitė 1671 m. aprašė jo istoriją ir stebuklus. XVII a. prie paveikslo
patiriamas gausias malones liudijo daugybė votų, atvaizdą dengė auksuoto sidabro
aptaisas. Tuo metu tai buvo labiausiai gerbiamas Vilniuje Dievo Motinos atvaizdas.
Šis paveikslas Sabaliauskaitės romane "Silva Rerum" ne vienoje
situacijoje minimas. Uršulė Norvaišaitė, šio romano pagrindinė veikėja,
melsdavosi klarisių vienuolyno bažnyčioje prie spindulingo Švenčiausios
Mergelės paveikslo taip karštai, kad šv. Mergelė pradėdavo šypsotis...
Dabar jis puošia Vilniaus Katedros Goštautų koplyčią:
Dabar jis puošia Vilniaus Katedros Goštautų koplyčią:
2015 metais parodų salėje buvo galima pamatyti restauratorių prikeltų marijinės ikonografijos kūrinių iš įvairių Lietuvos bažnyčių:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą