Kai Vilnius dar nebuvo Vilniumi

          Dar nebuvo susapnuotas Geležinis vilkas...

                               

  Kalnų parko teritoriją (kaip ją dabar mes vadiname) Gediminas rado jau žmonių gyvenamą. Ši vieta - Kreivasis miestas - su kalvomis, slėniais, griovomis, šaltiniais, terasomis, buvo patogi gyvenvietei, nes čia buvo patogu gintis nuo priešų. Stalo kalno teritorijoje, Dainų slėnyje rasta medinių užstatymų likučių. Vaikščiojau po tas vietas, kur prieš tūkstantmečius žmonės gyveno, augino ąžuolus, degino šventą ugnį, garbino pagoniškus dievus, į pelkėtą slėnį, kuriame dabar - Vilnius, žiūrėjo iš aukšto. 

                                

 Dabar Bekešo kalnas vis griūva, Stalo kalnas nuogas. Ant jo radau įkastą sutrešusį medinį stulpelį, kuriam, žinoma, nėra nei tūkstančio metų, bet jis, man pasirodė, akivaizdžiausias ryšys su paslaptinga praeitimi, užklota ne tik šimtmečių, bet ir storiausiais žemės klodais:

   Plikasis kalnas (Trijų Kryžių) ir šalia esanti aukštuma sudarė Kreivąjį kalną. Čia tikriausiai būta medinės Kreivosios pilies. Gynybinė siena driekėsi per keturis piliakalnius ir kitus kalnagūbrius. Gudri gynybinė sistema ir pati gamta, reljefas, statūs šlaitai padėjo senojo Vilniaus gyventojams gelbėtis nuo priešų. 

        

   Dabartinį Gedimino kalną gynė Kreivojo miesto gynėjai. Gediminas galėjo ramiai sapnuoti žymiuosius sapnus, statyti mūrinę pilį ir plėsti Vilnių žemiau senųjų kalvų. Tada kunigaikštis, nors suprasdamas naujo tikėjimo progresyvumo, dar nežinojo, kad lietuviai nužudys pranciškonus vienuolius, jiems bus pastatyti mediniai kryžiai. Pats kunigaikštis netikėtai žus tais pačiais metais. Beveik po 600 metų Vivulskis sukurs gelžbetoninius kryžius, sovietai juos nuvers, o atkovoję laisvę lietuviai vėl juos atstatys:

                                   

          

  Gedimino laikų Dievų panteonas - tai keturios šventvietės: trijų vyriškų ir vienos moteriškos.  Po dabartine Katedra buvo Perkūno šventykla. XIII -XIV amžių archeologiniame sluoksniuose rasta svastikos ženklų ant puodo dugno, žiedo, kirvelio. Svastikos ryšys su Perkūnu yra aiškus. Perkūnas yra ir Dundulis ir Pykuolis. Kai jis žaibais peria žemę, jis - Perkūnas, kai dunda - Dundulis, o kai barasi, jis - Pykuolis. Kais trinksi ir skaldo medžius, jis - Patrimpas:

  Dievas Kalvelis buvęs Perkūno pagalbininkas, sietas su ugnimi ir vandeniu. Senovėje kalviai dirbo Perkūno kulto centro kaimynystėje, kairiajame upės krante, Tilto - Liejyklos g. ruože.

  Čia augo šventasis miškas, kuriame degindavo mirusiuosius. Žinios, reikalingos mirusiųjų deginimui ir metalo apdirbimo technologijos labai siejosi. Ir vieta ta pati. Pagrindinis Kalvelio mitologinis įrankis ir simbolis buvo kirvukas.

                               

 Andajas - likimo, baimės Dievas. Su juo siejasi raguočiai gyvuliai: jaučiai, taurai. Kunigaikštis Gediminas taurą sumedžiojo ant Antakalnio - Olandų kalnų. Iš sumedžioto tauro Gediminas liepė padaryti du geriamus ragus, kurie buvo naudojami ir saugomi. Kunigaikštis Vytautas juos nugabeno į Lucką, taip parodydamas, kad atsisako pagonybės.

  Medeina - lietuvių miškų deivė. Ją senovės medžiotojai ir rankiotojai įsivaizdavo, kaip miškų šeimininkę, turinčią meškos pavidalą. Ilgainiui miško ir žvėrių šeimininkė įgavo moters pavidalą. Medeinos buveinė buvo Vilkpėdės kalnai ir miškai. Čia Medeina globojo vilkus, kiškius. Ten abiejose kelio pusėse buvę du mitologiniai akmenys su vilko pėdomis.

     XIII amžiuje Kreivojo miesto reljefas gerokai skyrėsi nuo dabartinio. Dabartinis vaizdas išsaugojo XIX a. caristinių laikų kariuomenės taktinius sprendimus, pertvarkymus. Senoje nuotraukoje galima tai geriausiai pamatyti, kol dar Kreivasis kalnas nebuvo užaugęs mišku: