Tikroji Kristaus Bažnyčia - ne šalti mūrai, o žmonių bendruomenė
Nors bažnyčios frontono ir fasado bokštelių viršutiniai tarpsniai paveikti baroko, bendras pastato tūris, būdingu masverko ornamentu puoštas raudonų plytų mūras, smailiaarkių langų skaidomos ir kontraforsų remiamos sienos išlaikė pirminį gotikinį pavidalą.Puošniausia bažnyčios išorės dalis - prie presbiterijos prisiglaudusi senoji varpinė. Tai vienas brandžiausių Lietuvos gotikos kūrinių, mirgantis persišviečiančių arkų ir šešėliuotų nišų raštu. Varpinė aštuoniakampė, ant kvadratinio pagrindo, kaip ir kitų kulto pastatų bokštai. Kvadratinės ir aštuoniakampės dalies jungtį švelnina kampiniai kontraforsai. Apatinė varpinės dalis, kurią užstoja renesansinė koplyčia, lakoniška ir paprasta: lygią jos sieną puošia tik aukšta smailiaarkė niša su profiliuotų plytų apvadu. Viršutinių dviejų tarpsnių kompozicija vertikali. Sienas skaido liekni kontraforsai ir siauros stačiakampės nišos, kurias puošia susipynusių kreivių padalos. Bokšto briaunas pabrėžia profiliuotų plytų velenėliai, kuriuos ties kontraforsų viršumi pertraukia platus karnizas. Viršuje varpinę juosia stačiakampių ir pusapskričių nišų suskaidytos juostos, aukštos arkinės angos ir dvigubas frizas. Abi frizo juostos skirtingos: apatinė - griežta, reljefiška, iš apskritų angų ir pusapskričių arkinių nišų; viršutinė - švelni ir dekoratyvi, iš stačiakampių nišų, užpildytų žaismingu profiliuotų plytų rezginiu . Varpinę dengia neaukštas piramidinis skardos stogelis. Bet, sprendžiant iš senų Vilniaus panoramų, praeityje ji turėjo grakštų varpo formos šalmą. Toks stogo siluetas daug geriau derėjo prie varpinės fasadų.
Lietuvoje ir gretimose Vidurio Europos šalyse jiems prigijo bernardinų vardas, primenantis pagrindinį ordino reformatorių ir idėjinį observantų vadovą Šv. Bernardiną Sienietį 1380 - 1444 m. Savo pirmąjį konventą Vilniuje bernardinai įsteigė 1469 m., atsikėlę čia iš Krokuvos.
Pagal regulą pirmosios pranciškonų bažnyčios turėjo būti kuklios, bet ilgainiui jiems buvo leista priimti iš fundatorių brangius liturginius reikmenis, liturginius drabužius, prabangiau puošti altorius.
,,Vilniaus Bernardinų bažnyčios medinių altorių ansamblis, kurtas XVIII a. II pusėje, kuris buvo tam tikras atliepas į pranciškonų reformatų suformuluotas idėjas: vietoje mūrinių altorių statyti paprastesnius, pigesnius medinius; jų neauksuoti, atsisakyti brangių polichromijų, dažyti natūralaus medžio spalva. Tuo metu paplitusio puošnaus baroko kontekste tokie formalūs bruožai kaip medinis, medžio faktūrą demonstruojantis vienspalvis altorius buvo tam tikras iššūkis, neturto demonstravimas, nors mes dabar vėl kitaip matome estetikos bruožus, įžvelgiame tam tikrą prabangą – dabar natūralus medis brangus, o tais laikais atrodė paprastas". (Rūta Janonienė)
Neįmanoma atkurti visko, kaip buvo, visų pirma jau vien todėl, kad šimtmečių bėgyje atsirado keli tapybos sluoksniai ir negalima restauruoti vien tik gotikos, visiškai išmetant ar pradanginant vėlesnius sluoksnius. Bernardinų bažnyčioje šalia gotikinės tapybos atsidengia renesansinė, manieristinė tapyba.
Prie Bernardinų vienuolyno atkurtas botanikos sodas su tvenkinėliais, fontanais, vaistažolių ir gėlių darželiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą