Jėzuitai

 

1540 m. popiežius Paulius IIIoficialiu raštu -bule patvirtino Jėzaus Draugiją. Šis vienuolių ordinas buvo įsteigtas Paryžiuje, ispanų dvarininko Ignaco Lojolos (Ignacio Lopez de Loyola). Ordinas pasižymėjo aktyvia apaštaline veikla: didelį dėmesį skyrė švietimui, kūrė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą.
 Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Pradžioje jėzuitai veikė Vilniuje, paskui įsikūrė ir kituose miestuose. Jie steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. jėzuitai įsteigė Vilniaus akademiją – universitetą, skyrė ypatingą reikšmę bažnytinės muzikos sklaidai, muzikiniam švietimui ir krašto muzikinio gyvenimo įvairovei.

Šv. Jono bažnyčia – europinės reikšmės vėlyvojo baroko architektūros ir dailės paminklas:

 

   Švento Kazimiero bažnyčia -  pirmoji ir seniausia barokinė bažnyčia Vilniuje.

  Jėzuitų ordino ir šv. Kazimiero giminaičio Zigmanto Vazos rūpesčiu 1604 m. pradėta statyti bažnyčia. Manoma, kad pagal architekto Džovanio Marijos Bernardonio projektą, parengtą Romos Jėzaus bažnyčios, pastatytos 1575 m., pavyzdžiu. Mūrinės bažnyčios statybai kurį laiką vadovavo architektai Jonas Prochorovičius ir Povilas Bokša.

 Relikvijorius su  Andrejaus Bobolos ( http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-05-16-sv-andriejus-bobola/7213) relikvija:

 

  Šv. Ignoto bažnyčia pastatyta 1622 –1647

 Šv. Rapolo bažnyčia

Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega 1697 m. jėzuitams dovanojo Šnipiškes. Jose Mykolas Kazimieras Radvila ir Mykolas Košicas 1702 m. pradėjo statyti bažnyčią.

 

 

 

Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas

  Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulos seserų observančių (bernardinių) bažnyčios statybą 1594 m. fundavo ir savo lėšomis pastatydino iš kalvinizmo atsivertęs LDK kancleris, Vilniaus vaivada Leonas Sapiega (1557-1633), paskyręs ją Užupyje gyvenusioms vienuolėms bernardinėms. Vienuolyno perdavimo dieną įvyko iškilmingos sesers Teofilės Sapiegaitės, fundatoriaus dukterėčios, įvilktuvės. Kartu bažnyčia buvo numatyta kaip Sapiegų šeimos mauzoliejus - tai pirmoji tokio pobūdžio šventovė Lietuvoje.

  Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios pastatas išlikęs toks kaip XVII a. Už šios bažnyčios stovėjo vadinamieji Bernardinų vartai.
  Bažnyčioje palaidotas L.Sapiega, abi jo žmonos, kiti šeimos nariai. Per 1655 m. kazokų antpuolį bažnyčia ir vienuolynas, kaip ir visas miestas, buvo baisiai nusiaubtas ir apiplėštas, tekėjo kraujo upės ir mėtėsi lavonai. Kazokai plėšė karstus ir iš jų grobė brangenybes. Ir vėliau vienuolyno istorijoje - daugybė dramatiškų įvykių.

 Tarybiniais metais šioje bažnyčioje buvo įkurtas architektūros muziejus, o dabar čia veikia bažnytinio paveldo muziejus.

   2011 metais bažnytinio paveldo muziejaus parodų salėje buvo eksponuojami archeologiniai radiniai iš šio vienuolyno teritorijos: koklių ir indų šukės, monetos, rankdarbių įrankiai, spynos, raktai. Rasti kokliai su Jėzaus vardo monograma IHS spinduliuojančios saulės fone. IHS - tai Iesus Hominum Salvator (Jėzus žmonijos gelbėtojas). Šią emblemą nupiešė pats šventasis Bernardinas.

Šis vienuolynas nebuvo toks prestižinis kaip benediktinių, kuris yra prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Dėl XVII a. vidurio karo sumaišties ir ekonominių sunkumų vienuoliško gyvenimo tvarka pašlijo, nebuvo laikomasi klauzūros. Bernardinės globojo ir auklėjo mergaites, dažniausiai neturtingas bajoraites: mokė jas religijos pagrindų, rašybos, skaitymo, muzikos, prancūzų kalbos, siuvimo ir siuvinėjimo. Tai buvo tarsi pensionas, kuriame vienuolių išlaikomos nuolat gyveno apie 50 mergaičių.

  Bažnyčioje buvo keletas altorių su vertingais paveikslais, tačiau labiausiai šventovę išgarsino stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas. Šis Dievo Motinos atvaizdas jau XVI a. pradžioje buvo ypač gerbiamas Bernardinų bažnyčioje. Fundatoriaus pageidavimu ir rūpesčiu 1629 m. paveikslas iškilmingai perneštas į Šv. Mykolo bažnyčią, kur buvo pertapytas (iš senojo atvaizdo liko tik Marijos veidas). Paveiksle vaizduojama šventoji Mergelė Marija, adoruojama švento Pranciškaus ir švento Bernardino.

 Naujoje vietoje paveikslas dar labiau išgarsėjo stebuklingais įvykiais ir žmonių patiriamomis malonėmis. Komisija, vadovaujama Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos, dar 1670 m. paveikslą paskelbė stebuklingu, o vienuolyno vyresnioji Konstancija Sokolinskaitė 1671 m. aprašė jo istoriją ir stebuklus. XVII a. prie paveikslo patiriamas gausias malones liudijo daugybė votų, atvaizdą dengė auksuoto sidabro aptaisas. Tuo metu tai buvo labiausiai gerbiamas Vilniuje Dievo Motinos atvaizdas.

Dievo Motinos paveikslas vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, adoruojamą šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino.

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/daile/stebuklingoji-sapiegu-madona-sugrizo-i-sv-mykolo-baznycia.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Cop

Dievo Motinos paveikslas vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, adoruojamą šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino.

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/daile/stebuklingoji-sapiegu-madona-sugrizo-i-sv-mykolo-baznycia.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Naujoje vietoje paveikslas dar labiau išgarsėjo stebuklingais įvykiais ir žmonių patiriamomis malonėmis. Komisija, vadovaujama Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos, dar 1670 m. paveikslą paskelbė stebuklingu, o vienuolyno vyresnioji Konstancija Sokolinskaitė 1671 m. aprašė jo istoriją ir stebuklus. XVII a. prie paveikslo patiriamas gausias malones liudijo daugybė votų, atvaizdą dengė auksuoto sidabro aptaisas. Tuo metu tai buvo labiausiai gerbiamas Vilniuje Dievo Motinos atvaizdas.

  Šis paveikslas Sabaliauskaitės romane "Silva Rerum" ne vienoje situacijoje minimas. Uršulė Norvaišaitė, šio romano pagrindinė veikėja, melsdavosi klarisių vienuolyno bažnyčioje prie spindulingo Švenčiausios Mergelės paveikslo taip karštai, kad šv. Mergelė pradėdavo šypsotis...
  Dabar jis puošia Vilniaus Katedros Goštautų koplyčią:

  2015 metais parodų salėje buvo galima pamatyti restauratorių prikeltų marijinės ikonografijos kūrinių iš įvairių Lietuvos bažnyčių:

Bernardinai Vilniuje

 Tikroji Kristaus Bažnyčia - ne šalti mūrai, o žmonių bendruomenė

  Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia su vienuolynu ir šv. Onos bažnyčia sudaro vieną gražiausių gotikinių kompleksų.
  Nors bažnyčios frontono ir fasado bokštelių viršutiniai tarpsniai paveikti baroko, bendras pastato tūris, būdingu masverko ornamentu puoštas raudonų plytų mūras, smailiaarkių langų skaidomos ir kontraforsų remiamos sienos išlaikė pirminį gotikinį pavidalą.Puošniausia bažnyčios išorės dalis - prie presbiterijos prisiglaudusi senoji varpinė. Tai vienas brandžiausių Lietuvos gotikos kūrinių, mirgantis persišviečiančių arkų ir šešėliuotų nišų raštu. Varpinė aštuoniakampė, ant kvadratinio pagrindo, kaip ir kitų kulto pastatų bokštai. Kvadratinės ir aštuoniakampės dalies jungtį švelnina kampiniai kontraforsai. Apatinė varpinės dalis, kurią užstoja renesansinė koplyčia, lakoniška ir paprasta: lygią jos sieną puošia tik aukšta smailiaarkė niša su profiliuotų plytų apvadu. Viršutinių dviejų tarpsnių kompozicija vertikali. Sienas skaido liekni kontraforsai ir siauros stačiakampės nišos, kurias puošia susipynusių kreivių padalos. Bokšto briaunas pabrėžia profiliuotų plytų velenėliai, kuriuos ties kontraforsų viršumi pertraukia platus karnizas. Viršuje varpinę juosia stačiakampių ir pusapskričių nišų suskaidytos juostos, aukštos arkinės angos ir dvigubas frizas. Abi frizo juostos skirtingos: apatinė - griežta, reljefiška, iš apskritų angų ir pusapskričių arkinių nišų; viršutinė - švelni ir dekoratyvi, iš stačiakampių nišų, užpildytų žaismingu profiliuotų plytų rezginiu . Varpinę dengia neaukštas piramidinis skardos stogelis. Bet, sprendžiant iš senų Vilniaus panoramų, praeityje ji turėjo grakštų varpo formos šalmą. Toks stogo siluetas daug geriau derėjo prie varpinės fasadų.

Bernardinų vienuoliai su misijomis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atkeliavo XV a. viduryje. Ši Mažesniųjų brolių ordino atšaka siekė gyventi pagal Šv. Pranciškaus Asyžiečio 1182 - 1226 m. vienuoliško gyvenimo idealus ir kuo tiksliau laikytis jo paliktos regulos. Jie paprastai vadinami pranciškonais observantais.
Lietuvoje ir gretimose Vidurio Europos šalyse jiems prigijo bernardinų vardas, primenantis pagrindinį ordino reformatorių ir idėjinį observantų vadovą Šv. Bernardiną Sienietį 1380 - 1444 m. Savo pirmąjį konventą Vilniuje bernardinai įsteigė 1469 m., atsikėlę čia iš Krokuvos.

 Pagal regulą pirmosios pranciškonų bažnyčios turėjo būti kuklios, bet ilgainiui jiems buvo leista priimti iš fundatorių brangius liturginius reikmenis, liturginius drabužius, prabangiau puošti altorius.
  ,,Vilniaus Bernardinų bažnyčios medinių altorių ansamblis, kurtas XVIII a. II pusėje, kuris buvo tam tikras atliepas į pranciškonų reformatų suformuluotas idėjas: vietoje mūrinių altorių statyti paprastesnius, pigesnius medinius; jų neauksuoti, atsisakyti brangių polichromijų, dažyti natūralaus medžio spalva. Tuo metu paplitusio puošnaus baroko kontekste tokie formalūs bruožai kaip medinis, medžio faktūrą demonstruojantis vienspalvis altorius buvo tam tikras iššūkis, neturto demonstravimas, nors mes dabar vėl kitaip matome estetikos bruožus, įžvelgiame tam tikrą prabangą – dabar natūralus medis brangus, o tais laikais atrodė paprastas". (Rūta Janonienė)

  Vienas iš svarbiausių dalykų pranciškonų bažnyčiose – tai altoriai, skirti Dievo Motinai. Jos kultas tarp pranciškonų paplito nuo paties Pranciškaus laikų.  Dievo Motinos garbei yra dedikuota labai nemažai pranciškoniškų bažnyčių, tada ir jos atvaizdas būtinai šventovėje atsirasdavo. Didysis altorius dažnai skirtas Nukryžiuotajam; net jei bažnyčia yra kito titulo.

 Neįmanoma atkurti visko, kaip buvo, visų pirma jau vien todėl, kad šimtmečių bėgyje atsirado keli tapybos sluoksniai ir negalima restauruoti vien tik gotikos, visiškai išmetant ar pradanginant vėlesnius sluoksnius. Bernardinų bažnyčioje šalia gotikinės tapybos atsidengia renesansinė, manieristinė tapyba.

  Giliai jaudina likusios autentiškos detalės: senas kryžius ir sienoje įmūrytas indas švestam vandeniui.  Galima delną padėti ant šimtamečių plytų, atsistoti ant akmeninių grindų:

 Prie Bernardinų vienuolyno atkurtas botanikos sodas su tvenkinėliais, fontanais, vaistažolių ir gėlių darželiais.

Vilniaus dominikonai

 Viešpaties šunys (lot. dominicanis)

   Dominikonų simbolis - kupolo languose. Jų šūkis - Tiesa! (lot. Veritas!) Dominikonai - brolių pamokslininkų ordinas (lot. Ordo Praedicatorum - O.P.), kurį XII a. įkūrė Šv. Dominykas (Domingo de Guzman)
    Josifas Brodskis domininkonų bažnyčios kupolą pajautė lyg ryšį su Dangum:
Pasuk iš magistralės šičia,
 į aklą skersgatvį,
 įženk į tuščią šiuo metu bažnyčią,
 pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
 kad Dievui į ausies kriauklytę,
 kuri kurčia triukšmams dienos,
 tik pora žodžių išsakytum:
– Ak, dovanok.               
           (1971 Vertė Gintaras Patackas )
   Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių sankryžoje XIII a. įsikūrė pirmieji dominikonai, jiems priklausė ir Vingrių šaltiniai. Bažnyčia ir vienuolynas daug kartų niokoti gaisrų, karų, marų...

    Neįprastas šios bažnyčios koridorius... Sienų tapyba aukštyn širdžių nekelia... Bet primena, kad šios bažnyčios rūsiai - mirties požemiai. Juose yra maro aukų griaučiai, prancūzų karo ligoninėje mirusių griaučiai, blaškosi vaiduokliai...

    Bažnyčios vidus. Jame - 16 altorių. Ten tiek visko daug, kad sukasi galva. Pamaldos - tik lenkų kalba, tai mano galva lieka vietoje :)
 http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Vildvasios.htm

    Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje pamaldos lietuviškos. Dominikonai vykdo švietėjišką veiklą, remia varguolius.

 http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Villukiskiu.htm

   Interjere 2011m fotografuojant, tikriausiai bažnyčioje kabojo Lukiškių Madonos kopija, nes nuo 2008 metų seniausias Vilniaus Šv Mergelės Marijos paveikslas buvo restauruojamas:

  Dabar Šventųjų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje  Dievo Motina iš kuklaus paveiksliuko žvilgčioja primerktomis, bet skvarbiomis akimis. Sunku įžvelgti jos veidą, nes apsauginiame stikle raibuliuoja sietyno švieselių, ir interjero detalių atspindžiai. Bet dabar ji tokia tikra...

  Domininkonų vienuolyno bažnyčios neįkainojama vertybė – Dievo Motinos paveikslas, po restauracijos pasirodė esanti Hodegetrijos ikonografinio tipo ikona. ( XV a. graikiškoji ikona, Rusijoje pradėta vadinti Smolensko. Susikūrė Maskvos Dionisijaus ikonografijos mokykla. Susiklostė griežtos šventųjų vaizdavimo taisyklės.  Hodegetria (Kelrodė) Dievo Motina tikintiesiems rodo amžinojo žmonijos išganymo kelią.)

Atliktų paveikslo tyrimų rezultatai parodė, kad tai – labai senas kūrinys, kuris buvo ne kartą koreguotas, iš naujo užtapytas. Profesionali restauratorė Janina Bilotienė, jausdama didžiulę atsakomybę, sluoksnis po sluoksnio, kruopščiu darbu atidengė originalų šventųjų atvaizdą.

. Visi restauravimo darbai buvo atliekami kartu su menotyriniais, fizikiniais ir cheminiais tyrimais, užtikrinusiais autentiškos tapybos išsaugojimą. Lietuvos specialistus konsultavo garsiausi ikonų tyrinėtojai iš Rusijos.

 Lukiškių Dievo Motinos ikona susigrąžino, veido plastiką, tam laikmečiui būdingą Dievo Motinos išraišką ir kūdikėlio Jėzaus ypatingai jautrų veido piešinį. Po storesnėmis putliomis Marijos rankomis atidengtos grakščios.

Skaičiau restauratorės pasvarstymus:

  ,,Yra baimė ir prieš žmones. Kai paveiksle daug užtapymų, tu žinai, kad restauruotas jis jau bus kitoks. Pakinta vaizdas, veido išraiška – nelieka nieko panašaus. Lieka tikri dalykai, kurie šimtmečius buvo paslėpti kaip už širmos. Jų niekas nematė. Tie, kurie meldžiasi, yra pripratę prie vaizdo. Žmogui gal gražesnė Madona raudonais skruostais, putli, negu nutapyta pagal griežtus ikonų kanonus, kur linijos yra labai tikslios. Akys būna padarytos kaip tikro žmogaus, o ikonose jos yra linijinės, siaurutės. Bet jos veikia. Per šimtmečius yra išieškota, kad užtenka tokių akių, kad jos žiūrėtų ir veiktų žmogų.“

Vilniaus šv. Pilypo ir šv. Jokūbo bažnyčios koplyčioje, kuri turi  šv. Jackaus vardą, eksponuojamos šventųjų Dominyko ir Jackaus 500 metų senumo medinės skulptūros.

Rugpjūčio mėnesį tinka prisiminti tuos šventuosius, nes juk šventųjų šventėmis laukomos jų mirimo, o ne gimimo datos.

 1221m. rugpjūčio 8 d. mirė šv. Dominykas (Domingas de Guzmanas). Jis Prancūzijoje įkūrė pamokslininkų ordiną, vėliau vadinamą tiesiog dominikonais. Bažnytinėje dailėje dažniausiai Šv. Dominykas vienoje rankoje laiko leliją, kitoje – knygą, kartais ir duonos kepaliuką. Jam prie kojų guli šuo su liepsnojančiu deglu (pasaulinės pamokslininko misijos simbolis).

1257 rugpjūčio 15 mirė šv. Hiacintas, lietuvių liaudies tradicijoje įvardijamas kaip Šv. Jackus.  Šv. Hiacintas buvo vienas iš pirmųjų, kuriuos pats Šv. Dominykas priėmė į ordiną. Baigęs noviciatą ir davęs įžadus su kitais broliais buvo išsiųstas misijoms į Lenkiją.       1231 m. kaip vienas pirmųjų dominikonų lankėsi Lietuvoje.   Yra išlikusi legenda, kurioje pasakojama apie tai, kad Kijevą užpuolus totoriams, šv. Hiacintas stebuklingai išgelbėjo monstranciją su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos statulą, todėl ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vilkintis dominikonų drabužiais,  vienoje rankoje laikantis monstranciją arba Mišių taurę, kitoje – Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūrėlę.   

          Prie buvusių Vilniaus miesto ribų, dabartinėje Basanavičiaus gatvėje, 1501 m. vienuoliai dominikonai šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią. Tuo metu Vilnius dar neturėjo miesto sienos, ir šioje vietoje koplyčia atsirado ne atsitiktinai, nes šv. Hiacintas vadintas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Kad išlydėdavo išvykstančiuosius rodo ir šventojo skulptūra atsisukusi veidu į senamiesčio pusę.   XVI a. pradžioje koplyčia buvo medinė, o mūrinė buvo pastatyta jau baroko laikais XVIII amžiuje.  

 Dabartinė skulptūra buvusios medinės vietoje 1901 m. sukurta garsaus Vilniaus skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus, o senoji skulptūra pergabenta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto vardo koplyčioje. 

    Vienintelis sostinėje kariljonas, brolių dominikonų rūpesčiu 2015 m. įrengtas Šv. apaštalų Pilypo ir Jobūbo bažnyčios bokšte.

 Jis - didžiausias Lietuvoje, moderniausias ir vienas įspūdingiausių regione – turintis net 61 varpą, kurių mažiausio svoris – 8 kg, o didžiausio – 3360 kg.

  2015 m.birželio 28 d. Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje įvyko iškilminga jų šventinimo ceremonija. Jau kitą dieną po pašventinimo meistrai iš Olandijos pradėjo varpų kėlimo į bokštą, montavimo ir derinimo darbus. Kariljono koncertinis debiutas įvyko 2015 m.rugsėjo d., atidarant penktąjį tarptautinį Šv.Jokūbo sakralinės chorinės muzikos festivalį.