ISTORIJOS MUZIEJUS

 

                                

                                                         Senoji Lietuvos istorija       

             Muziejus [gr. museion — mūzų šventovė], kultūros švietimo įstaiga, renkanti, sauganti, tirianti ir eksponuojanti gamtos, istorijos, materialinės ir dvasinės kultūros vertybes. Tam, kad muziejai atsirastų, turėjo atsirasti žmonių – entuziastų, mecenatų, pasišventųsių šiai įdėjai.                 

  Istorijos muziejuje eksponuojamas nuostabus žavaus vyriškio portretas. Tai grafas Mykolas Valickis (1746-1828). Iš tiesų, tai jis nei grafas, nei Valickis, labiau Mickevičius. Jo gyvenimo istorija panaši į pasaką. Apkeliavęs daug šalių, išlošęs, pralošęs, nusipirkęs titulą, tarnavęs Liudviko XVI žmonos Marijos Antuanetės dvare kambariniu , įgijęs turtų, brangakmenių, kolekcionavęs įvairius vertingus daiktus. Kai jo šef 1789 m. neteko galvos, jis sugebėjo labai daug vertybių išsivežti. Vėliau buvo grįžęs į Prancūziją, pirkdavo antikvarinius daiktus, paveikslus. Grįžęs į ATR gyveno savo Ežerėnų dvare, dabartinėje Baltarusijoje.  Gyvenimo pabaigoje  Vilniuje, Bokšto gatvėje buvo nusipirkęs posesiją. XIXa. pradžioje Vilniaus universiteto gamtos kabinetui padovanojo didžiulę kolekciją mineralų, brangakmenių pavyzdžių, ir kitų antikvarinių daiktų. Beveik 200 metų grafas guli Bernardinų kapinėse. Kapelis nunykęs, bet turėtų būti kažkur netoli Kanuto Rusecko. Šiame portrete jis – kaip gyvas ir kaip iš pasakos...

 1855 m. Vilniaus universitete, kuris po sukilimo buvo uždarytas, buvo įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Vilniaus senienų muziejus. Jo steigėjas buvo grafas Eustachijus Tiškevičius - istorikas, kolekcininkas, archeologas, Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkas.

 Senienų muziejus įkurtas Universiteto Smuglevičiaus salėje.

Prie senienų muziejaus kūrimo ir puoselėjimo XIX a. prisidėjo:

 Jonas Kazimieras Vilčinskis - Vilniaus archeologijos muziejaus albumo ir Vilniaus albumo leidėjas,

 Adomas Honorijus Kirkoras – Senienų muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas, knygos  ,,Pasivaikščiojimai po Vilnių ir apylinkes“ sudarytojas,

 Vladislovas Sirokomlė ( Liudvikas Kondratavičius) – Senienų muziejaus Portretų ir biustų skyriaus vedėjas:

 Po 1863–1864 m. sukilimo, muziejaus veikla buvo nutraukta, dalis su Lietuvos istorija susijusių eksponatų buvo išvežta į Nikolajaus Rumiancevo muziejų Maskvoje, likusieji atiduoti valdžios įkurtai Vilniaus viešajai bibliotekai. 1915 metais, artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, reikšmingesnės muziejaus istorinės ir meno vertybės vėl buvo išvežtos į Rusiją, o išlikę Senienų muziejaus rinkiniai buvo saugomi Vilniaus universitete.

1952 metais Senienų muziejaus rinkinių likučių  ir tarpukariu Vilniuje veikusių mokslo draugijų rinkinių pagrindu buvo atkurta Senienų muziejaus struktūra ir įsteigtas Istorijos ir etnografijos muziejus.

 Dabar Lietuvos muziejuje senajame arsenale galima glaustai peržygiuoti visus Lietuvos istorijos tarpsnius.

Abiejų Tautų Respublikos žlugimo istorijos momentai...

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos šalininkai ir 1974m sukilimo vadai Tadas Kosciuška (1746 – 1817)  ir generolas Jokūbas Jasinskis (1761 – 1794)

 

                                    Prancūzmetis ... 1812m. :

Atskira istorijos muziejaus ekspozicija yra apie Lietuvos žmonių buitį ir liaudies meną:

  Istorijos muziejuje vyksta ir keičiamos parodos . Vyko nuostabi Petro Repšio jubiliejinė paroda:

Miestas tarp septynių kalvų

Žemė

Atkasėm varganą troją,

skurdžią mažą pompėją,

požemių miesto šventus horizontus

– klintis išopėjo,

atkasėm savo šaknis iš akmens

– jos pilnos sopėjimo.

„Vilnius. Archeologija“ (Vaičiūnaitė, 1997,

  Šv. Mykolo gatvelės gintaro galerijos rūsyje yra nuostabus objektas - rūsio sienoje palikta ir , turbūt, konservuota apie 2,5 metrų aukščio žemės sluoksnių atodanga. Žemės klodai pasakoja šios miesto dalelės istoriją nuo XV a.pabaigos iki XVII amžiaus. Čia matomi buvusio potvynio pėdsakai. XVI a. čia stovėta medinio namo, o aukščiau kalkių skiedinio sluoksnis (gal tai buvo maro metas). Aukščiau - degėsių sluoksnis: gaisrai buvo didelė ir dažna Vilniaus nelaimė. Dar aukščiau archeologai rado krosnies likučius. Matomi buvusio pastato sienų akmenys. Taigi Vilnius per 500 metų pakilo į aukštį apie 2-3 metrus. Todėl nekeista, kad gražuolė šv. Onos bažnytėlė atrodo tarsi įsmegusi. Tiesiog Maironio gatvė ir ir žemės paviršius  pakilo ant sugriuvusio seno Vilniaus... 

  Atvertuose Valdovų Rūmų požemiuose matosi mūrinių sienų, pamatų liekanos, takai, grįsti akmenimis. Kunigaikščio Aleksandro laikais senasis Vilnius apjuostas akmenine - plytine gynybine siena. Grynos žemės Vilniuje nėra labai daug.

 

  Vilniaus kultūriniai žemės klodai, šimtmečiais gulę vieni ant kitų, virtę Vilniaus dulkėmis, niekur nedingsta. Iš dulkės kilę, visi dulkėmis virsime, bet tų dulkių materialūs klodai įgyja dvasinę vertę...

   Miesto gyventojams gamtos tema koncentruojasi į mažus žemės lopinėlius tarp mūrų, kur randa vietos medis, ar rangosi vijoklis, kur pro bruką prasimuša žolė:

  Miesto būties tankumas suraizgo savo žemėje dabartį ir istoriją, naikinimą ir atsikūrimą, žmones ir pastatus, gelmes ir erdves...
          

Akligatvių tuneliai,

saulėj įkaitę kiemai,

akmeniniai keisčiausi kanalai,

kančiom prabangi

viduramžių plano ląstelė, –

aš myliu jus, gatvės be medžių,

jus, sienos su žaibo kirčiu stebuklingu.

„Gatvės be medžių“ (Vaičiūnaitė, 1987,