Žemė

Atkasėm varganą troją,

skurdžią mažą pompėją,

požemių miesto šventus horizontus

– klintis išopėjo,

atkasėm savo šaknis iš akmens

– jos pilnos sopėjimo.

„Vilnius. Archeologija“ (Vaičiūnaitė, 1997,

  Šv. Mykolo gatvelės gintaro galerijos rūsyje yra nuostabus objektas - rūsio sienoje palikta ir , turbūt, konservuota apie 2,5 metrų aukščio žemės sluoksnių atodanga. Žemės klodai pasakoja šios miesto dalelės istoriją nuo XV a.pabaigos iki XVII amžiaus. Čia matomi buvusio potvynio pėdsakai. XVI a. čia stovėta medinio namo, o aukščiau kalkių skiedinio sluoksnis (gal tai buvo maro metas). Aukščiau - degėsių sluoksnis: gaisrai buvo didelė ir dažna Vilniaus nelaimė. Dar aukščiau archeologai rado krosnies likučius. Matomi buvusio pastato sienų akmenys. Taigi Vilnius per 500 metų pakilo į aukštį apie 2-3 metrus. Todėl nekeista, kad gražuolė šv. Onos bažnytėlė atrodo tarsi įsmegusi. Tiesiog Maironio gatvė ir ir žemės paviršius  pakilo ant sugriuvusio seno Vilniaus... 

  Atvertuose Valdovų Rūmų požemiuose matosi mūrinių sienų, pamatų liekanos, takai, grįsti akmenimis. Kunigaikščio Aleksandro laikais senasis Vilnius apjuostas akmenine - plytine gynybine siena. Grynos žemės Vilniuje nėra labai daug.

 

  Vilniaus kultūriniai žemės klodai, šimtmečiais gulę vieni ant kitų, virtę Vilniaus dulkėmis, niekur nedingsta. Iš dulkės kilę, visi dulkėmis virsime, bet tų dulkių materialūs klodai įgyja dvasinę vertę...

   Miesto gyventojams gamtos tema koncentruojasi į mažus žemės lopinėlius tarp mūrų, kur randa vietos medis, ar rangosi vijoklis, kur pro bruką prasimuša žolė:

  Miesto būties tankumas suraizgo savo žemėje dabartį ir istoriją, naikinimą ir atsikūrimą, žmones ir pastatus, gelmes ir erdves...
          

Akligatvių tuneliai,

saulėj įkaitę kiemai,

akmeniniai keisčiausi kanalai,

kančiom prabangi

viduramžių plano ląstelė, –

aš myliu jus, gatvės be medžių,

jus, sienos su žaibo kirčiu stebuklingu.

„Gatvės be medžių“ (Vaičiūnaitė, 1987,