Šv. Kotrynos bažnyčia savo ilgoje istorijoje mažai buvo naudojama kaip bažnyčia. Ir dabar joje klausausi koncerto. Gražiai čia skamba muzika ir šoka šviesos srautai barokinėse detalėse:
Sunku persikelti 300 metų atgal, sunku įsivaizduoti tuometinį
Vilnių ir šį vienuolyną. Dabar galiu tik paviršutiniškai žvilgsniu
slystelėti išlikusių pastatų kontūrais, tuo labiau, kad įvairiais
laikmečiais pastatai griuvo, degė, buvo perstatomi...
Žiūrint į
Kotrynos bažnyčią, galvojasi apie Joną Kristupą Glaubicą. 2017 metais
sueis 250metų nuo jo mirties. Į Vilnių jis atvyko iš Vokietijos, buvo
protestantas, bet baroko stiliumi kūrė katalikų bažnyčias, provoslavų
cerkves (šv. Kotrynos, šv.Jono, Misionierių, Baziljonų). Dirbdamas rodė
didžiulę pagarbą Vilniaus dvasiai, nedrįsdamas suardyti kraštovaizdžio
harmonijos.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Kristupas_Glaubicas
Šv. Kotrynos bažnyčioje kažkada buvo penkiolika Simono Čechavičiaus paveikslų. Lietuvis tapytojas Simonas Čechavičius (1689–1775), pasak V. Drėmos,
atstovauja itališkam eklektizmui, gerai įsisavinęs piešinį ir
kompoziciją. „Jo paveikslai, beveik išimtinai religiniai, yra būdingo
XVIII šimtmečiui sentimentalaus pobūdžio su grakščiomis ir svajingomis
madonų bei šventųjų galvutėmis..."
2015 metais buvau restauruotų paveikslų parodoje ir mačiau nuostabų buvusį altoriaus paveikslą ,,Šv. Kotrynos sužadėtuvės", ,,šv. Benediktas", ,,šv. Scholastika" ir kitus. Neišdrįsau jų fotografuoti...
http://www.kpd.lt/uploads/Aktualijos/restauratoriu_darbai/Paveikslas%20%C5%A0v.%20Kotrynos%20su%C5%BEad%C4%97tuv%C4%97s.%20Restauravimas.pdf
http://vienuolynai.mch.mii.lt/V64-75/Vilnbenedikt.htm
Benediktinių vienuolynas - labai sudėtingo plano, čia daug pastatų ir vidinių kiemelių. Štai įėjimas iš šv. Ignoto g. nr. 5 :
Pranėrusi pro masyvius vartus, lygiagrečiai šv. Ignoto gatvelei, randu daug vidinių kiemelių su visokiais bromeliais... Pirmajame kieme krenta į akis paminklinė lenta pasaulio teisuoliams ( http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=323 ) :
Pasidairau po šį kiemą ir suku kairėn į kitą kiemą.
Dešinėje galima žvilgtelėti į uždarą kiemelį, kuris visiškai bažnyčiai po langais:
Bet aš vis atsigręždama, lyg bijodama nerasti kelio atgal, einu link dar vieno išėjimo...
Šviesos sumažėja, ir patenku į paslaptingą gatvelę po skliautais ir
stogais... Šitie statiniai - buvusio moterų benediktinių vienuolyno
teritorijoje. Sėlinu gatvele... Laipteliai, durelės... kiemelis... Kur
veda ši slapta gatvelė?..
Deja, gatvelė baigiasi griuvėsiuose, tarp kurių vis dar žydi benediktinių sodas. Už didžiulės griuvėsių duobės, dar išlikę, pastatai, nors ir apgailėtinos būklės, kažkur matyti...
Taigi čia buvęs vyrų dominikonų vienuolynas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą