Laikas ištrina ir paslepia daugybę istorinių įvykių. Daugybė gyvenimų ir likimų nugrimzta į visišką nežinią. Daugybė dvasinių pergyvenimų, skausmų, džiaugsmų išsisklaido mums nepažįstamoje erdvėje... Todėl Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai man atrodo apčiuopiamiausi likę Vilniaus ir Lietuvos dvasinio kelio, tobulėjimo liudininkai.
Lietuva - jauna krikščioniška šalis. Krikščionybė atėjo su svetimšaliais. Sunku buvo atrinkti, kurie norėjo užkariauti ir apiplėšti, o kurie misionieriškai nešė Dievo žodį į mūsų pagonišką kraštą. Neteisingai kai kas mus vaizdavo, kaip stabmeldžius. Baltai garbino gamtos jėgas, o ne stabus.
http://vienuolynai.mch.mii.lt/ivadas.htm
Dar vienas labai būdingas Vilniaus bruožas, kad viename mieste nuo viduramžių kūrėsi labai įvairių konfesijų ir religijų šventyklos.
Vilnius Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikais anaiptol nebuvo toks tolerantiškas miestas, kaip dažnai kartojama. Įvairūs draudimai ir apribojimai buvo nukreipti prieš visas nekatalikiškas konfesijas.
Pavyzdžiui, ilgus šimtmečius galiojęs draudimas statyti ir remontuoti cerkves baigėsi visišku stačiatikių sutriuškinimu po Brastos unijos. Dažnus „tikėjimo patvirtinimo aktus“ lydėdavo viešos protestantiškų knygų deginimo akcijos ir jėzuitų universiteto studentų rengiami pogromai. O Vilniaus žydai, kuriuos norėta įkalinti gete ir kuriems drausta gyventi pagrindinėse gatvėse, daugumą teisių įgijo tik XIX amžiuje.
