2016 m. liepos 3 d.

Religinis kelias


  Laikas ištrina ir paslepia daugybę istorinių įvykių. Daugybė gyvenimų ir likimų nugrimzta į visišką nežinią. Daugybė dvasinių pergyvenimų, skausmų, džiaugsmų išsisklaido mums nepažįstamoje erdvėje... Todėl Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai man atrodo apčiuopiamiausi likę Vilniaus ir Lietuvos dvasinio kelio, tobulėjimo liudininkai.
  Lietuva - jauna krikščioniška šalis. Krikščionybė atėjo su svetimšaliais. Sunku buvo atrinkti, kurie norėjo užkariauti ir apiplėšti, o kurie misionieriškai nešė Dievo žodį į mūsų pagonišką kraštą. Neteisingai kai kas mus vaizdavo, kaip stabmeldžius. Baltai garbino gamtos jėgas, o ne stabus. 
  Krikščionybės įsigalėjimas vertinamas, kaip aukštesnis Lietuvos kultūros laiptelis. Vertingiausi išlikę architektūros ir meno kūriniai yra religiniai, dažniausiai sukurti Vakarų Europos meistrų. O didžiausia krikščionybės vertybė: ji atnešė RAŠTĄ.
  Šiais laikais vienuolynų gyvenimas atrodo labai paslaptingas ir net egzotiškas.
  http://vienuolynai.mch.mii.lt/ivadas.htm
  Dar vienas labai būdingas Vilniaus bruožas, kad viename mieste nuo viduramžių kūrėsi labai įvairių konfesijų ir religijų šventyklos.


 Vilnius Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikais anaiptol nebuvo toks tolerantiškas miestas, kaip dažnai kartojama. Įvairūs draudimai ir apribojimai buvo nukreipti prieš visas nekatalikiškas konfesijas.

Pavyzdžiui, ilgus šimtmečius galiojęs draudimas statyti ir remontuoti cerkves baigėsi visišku stačiatikių sutriuškinimu po Brastos unijos. Dažnus „tikėjimo patvirtinimo aktus“ lydėdavo viešos protestantiškų knygų deginimo akcijos ir jėzuitų universiteto studentų rengiami pogromai. O Vilniaus žydai, kuriuos norėta įkalinti gete ir kuriems drausta gyventi pagrindinėse gatvėse, daugumą teisių įgijo tik XIX amžiuje.

2016 m. liepos 1 d.

Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinės



 Šv. Kotrynos bažnyčia savo ilgoje istorijoje mažai buvo naudojama kaip bažnyčia. Ir dabar joje klausausi koncerto. Gražiai čia skamba muzika ir šoka šviesos srautai barokinėse detalėse:

  Sunku persikelti 300 metų atgal, sunku įsivaizduoti tuometinį Vilnių ir šį vienuolyną. Dabar galiu tik paviršutiniškai žvilgsniu slystelėti išlikusių pastatų kontūrais, tuo labiau, kad įvairiais laikmečiais pastatai griuvo, degė, buvo perstatomi... 
  Žiūrint į Kotrynos bažnyčią, galvojasi apie Joną Kristupą Glaubicą. 2017 metais sueis 250metų nuo jo mirties. Į Vilnių jis atvyko iš Vokietijos, buvo protestantas, bet baroko stiliumi kūrė katalikų bažnyčias, provoslavų cerkves (šv. Kotrynos, šv.Jono, Misionierių, Baziljonų). Dirbdamas rodė didžiulę pagarbą Vilniaus dvasiai, nedrįsdamas suardyti kraštovaizdžio harmonijos.
 https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Kristupas_Glaubicas

  Šv. Kotrynos bažnyčioje kažkada buvo penkiolika Simono Čechavičiaus paveikslų. Lietuvis tapytojas Simonas Čechavičius (1689–1775), pasak V. Drėmos, atstovauja itališkam eklektizmui, gerai įsisavinęs piešinį ir kompoziciją. „Jo paveikslai, beveik išimtinai religiniai, yra būdingo XVIII šimtmečiui sentimentalaus pobūdžio su grakščiomis ir svajingomis madonų bei šventųjų galvutėmis..."
 2015 metais buvau restauruotų paveikslų parodoje ir mačiau nuostabų buvusį altoriaus paveikslą  ,,Šv. Kotrynos sužadėtuvės", ,,šv. Benediktas", ,,šv. Scholastika" ir kitus. Neišdrįsau jų fotografuoti... 
http://www.kpd.lt/uploads/Aktualijos/restauratoriu_darbai/Paveikslas%20%C5%A0v.%20Kotrynos%20su%C5%BEad%C4%97tuv%C4%97s.%20Restauravimas.pdf

                                                     Simonas Čechavičius ,,šv. Benediktas"
                                             
  http://vienuolynai.mch.mii.lt/V64-75/Vilnbenedikt.htm
   Benediktinių vienuolynas - labai sudėtingo plano, čia daug pastatų ir vidinių kiemelių. Štai įėjimas iš šv. Ignoto g. nr. 5 :
  Pranėrusi pro masyvius vartus, lygiagrečiai šv. Ignoto gatvelei, randu daug vidinių kiemelių su visokiais bromeliais... Pirmajame kieme krenta į akis paminklinė lenta pasaulio teisuoliams  ( http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=323 ) :




  Pasidairau po šį kiemą ir suku kairėn į kitą kiemą.
  Dešinėje galima žvilgtelėti į uždarą kiemelį, kuris visiškai bažnyčiai po langais:


 Bet aš vis atsigręždama, lyg bijodama nerasti kelio atgal, einu link dar vieno išėjimo...
 

  Šviesos sumažėja, ir patenku į paslaptingą gatvelę po skliautais ir stogais... Šitie statiniai - buvusio moterų benediktinių vienuolyno teritorijoje. Sėlinu gatvele... Laipteliai, durelės... kiemelis... Kur veda ši slapta gatvelė?..

   Deja, gatvelė baigiasi griuvėsiuose, tarp kurių vis dar žydi benediktinių sodas. Už didžiulės griuvėsių duobės, dar išlikę, pastatai, nors ir apgailėtinos būklės, kažkur matyti...

   Taigi čia buvęs vyrų dominikonų vienuolynas...