Žemė

Atkasėm varganą troją,

skurdžią mažą pompėją,

požemių miesto šventus horizontus

– klintis išopėjo,

atkasėm savo šaknis iš akmens

– jos pilnos sopėjimo.

„Vilnius. Archeologija“ (Vaičiūnaitė, 1997,

  Šv. Mykolo gatvelės gintaro galerijos rūsyje yra nuostabus objektas - rūsio sienoje palikta ir , turbūt, konservuota apie 2,5 metrų aukščio žemės sluoksnių atodanga. Žemės klodai pasakoja šios miesto dalelės istoriją nuo XV a.pabaigos iki XVII amžiaus. Čia matomi buvusio potvynio pėdsakai. XVI a. čia stovėta medinio namo, o aukščiau kalkių skiedinio sluoksnis (gal tai buvo maro metas). Aukščiau - degėsių sluoksnis: gaisrai buvo didelė ir dažna Vilniaus nelaimė. Dar aukščiau archeologai rado krosnies likučius. Matomi buvusio pastato sienų akmenys. Taigi Vilnius per 500 metų pakilo į aukštį apie 2-3 metrus. Todėl nekeista, kad gražuolė šv. Onos bažnytėlė atrodo tarsi įsmegusi. Tiesiog Maironio gatvė ir ir žemės paviršius  pakilo ant sugriuvusio seno Vilniaus... 

  Atvertuose Valdovų Rūmų požemiuose matosi mūrinių sienų, pamatų liekanos, takai, grįsti akmenimis. Kunigaikščio Aleksandro laikais senasis Vilnius apjuostas akmenine - plytine gynybine siena. Grynos žemės Vilniuje nėra labai daug.

 

  Vilniaus kultūriniai žemės klodai, šimtmečiais gulę vieni ant kitų, virtę Vilniaus dulkėmis, niekur nedingsta. Iš dulkės kilę, visi dulkėmis virsime, bet tų dulkių materialūs klodai įgyja dvasinę vertę...

   Miesto gyventojams gamtos tema koncentruojasi į mažus žemės lopinėlius tarp mūrų, kur randa vietos medis, ar rangosi vijoklis, kur pro bruką prasimuša žolė:

  Miesto būties tankumas suraizgo savo žemėje dabartį ir istoriją, naikinimą ir atsikūrimą, žmones ir pastatus, gelmes ir erdves...
          

Akligatvių tuneliai,

saulėj įkaitę kiemai,

akmeniniai keisčiausi kanalai,

kančiom prabangi

viduramžių plano ląstelė, –

aš myliu jus, gatvės be medžių,

jus, sienos su žaibo kirčiu stebuklingu.

„Gatvės be medžių“ (Vaičiūnaitė, 1987,

Dvasinis Vilniaus slėnis

...Katedra privalo būt teisinga!

O jei bent vienas melo akmenėlis

Į pamatus paklius - tai vargas jai

Ir tau, ir mums visiems!

  Justino Marcinkevičiaus žodžiuose labai taikliai, paprastai ir trumpai pasakyta prasmių prasmė.  Prieinu prie Katedros ir jaučiu, kad čia svarbiausi mūsų dvasiniai turtai. Sustojus prieš šventovės duris, galima net amžiams akmeniu pavirsti, įaugus kojomis giliai giliai į istorijos klodus, iškėlus rankas aukštyn, į skliautus, ir to paties Marcinkevičiaus žodžiais tarti užkeikimą ,,šaknimis į žemę, šakomis į dangų".

    Tvarkinga Katedros erdvė subalansuoja sielą, čia galima įeiti ne tik mišių metu, pabūti ir pajusti, kiek visko daug čia tvyro, ir viskas turi savo vietą.

  Katedros aidas - ypatingas. Vargonų muzika ne tik mišių, bet ir koncertų metu kelia sielą link aukštybių, o Didžiojo Ketvirtadienio nakties grigališkasis giedojimas Šv. Kazimiero koplyčioje sutaurina ir nuramina.

   Medžio šaknų simbolis Katedroje man toks ryškus todėl, kad stovėdama šventovėje visai tiesiogiai jaučiu po savo kojomis giliausią istoriją, mūsų pagrindą. Ji - keli metrai po grindimis, rūsiuose:

   Į Katedros požemius nusileidus, tarsi laiko mašina persikeliu ir į Karaliaus Mindaugo laikus, apie kuriuos jau rašiau. Keletą žingsnių žengus, peržengiu kelis šimtmečius. Seniausia Lietuvoje išlikusi freska ,,Nukryžiavimas" iš kunigaikščio Vytauto laikų:

  Miesto istorija - tai mirčių istorijos. Katedros požemiuose yra apie 800 palaidojimų. Šioje garbingoje vietoje buvo laidojami dvasininkai, kilmingi žmonės ir labai kilmingi... Paprastuose sumūrytuose kapuose, kriptose, sarkofaguose,  mauzoliejuose... 

  Karalių mauzoliejuje - šešioliktas šimtmetis. Čia Lietuvos kunigaikščių Aleksandro, dviejų Žygimanto Augusto žmonų palaikų sarkofagai ir karaliaus Vladislovo Vazos širdis. Apie kiekvieną čia palaidotą asmenybę galima būtų pasakoti jų gyvenimų istorijas, įtaką Lietuvos istorijai. Jos yra įkvėpusios rašytojus, kompozitorius, menininkus kūrybai. Šie žmonės buvo ne tik valdovai, bet ir tiesiog žmonės su savo jausmais, laimėmis ir nelaimėmis... Štai jau penktą šimtmetį jų kūnai dūla po Katedros mūrais, o viršuje jie gyvena legendose, romantiškuose pasakojimuose ir istorijos vadovėliuose.

   Karalaičio Kazimiero gyvenimas ir tapimas šventuoju - dar viena istorija, įkvėpusi daugybę žmonių. Į ją pasineriu Šv. Kazimiero koplyčioje, kurios altoriuje - brangiausia relikvija - sarkofagas su Karalaičio palaikais. O pati koplyčia - nuostabus barokinio meno objektas.

  Barokinės Kazimiero koplyčios pagarbus įkomponavimas į bendrą klasicistinės Katedros visumą - Lauryno Gucevičiaus talentas. Gucevičius svarbus tuo, kad jis buvo lietuvis tarp daugybės kitataučių architektų Vilniuje. Koks jis buvo žmogus? Kažkada buvau patikėjusi tauriu Arno Roseno Laurynu Marcinkevičiaus dramoje ,,Katedra". Bet Oskaras Koršunovas ir Marius Repšys įtikino kitokiu Laurynu. O štai dar vienas architekto veidas, sukurtas skulptoriaus V. Vildžiūno:

  Dar labai daug istorijų, meninių sprendimų galima įžvelgti kiekviename Katedros kampelyje, koplytėlėje, skulptūroje, paveiksle. Išeinant iš šios šventovės, uždegu žvakelę prie Tremtinių koplyčios. Negaliu atitraukti akių nuo tokio skausmingo Nukryžiuotojo.

   Rafinuota Katedros šviesa nušviečia šimtmečius, spinduliuoja tūkstančiu spindulių į visas šalis, į visas žemes, požemius, į žmones - buvusius ir esančius, smelkiasi grožiu, harmonija, tiesa, bet ir skausmu, neteisybėmis, Ir visada - viltimi.

Religinis kelias

  Laikas ištrina ir paslepia daugybę istorinių įvykių. Daugybė gyvenimų ir likimų nugrimzta į visišką nežinią. Daugybė dvasinių pergyvenimų, skausmų, džiaugsmų išsisklaido mums nepažįstamoje erdvėje... Todėl Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai man atrodo apčiuopiamiausi likę Vilniaus ir Lietuvos dvasinio kelio, tobulėjimo liudininkai.

  Lietuva - jauna krikščioniška šalis. Krikščionybė atėjo su svetimšaliais. Sunku buvo atrinkti, kurie norėjo užkariauti ir apiplėšti, o kurie misionieriškai nešė Dievo žodį į mūsų pagonišką kraštą. Neteisingai kai kas mus vaizdavo, kaip stabmeldžius. Baltai garbino gamtos jėgas, o ne stabus. 

  Krikščionybės įsigalėjimas vertinamas, kaip aukštesnis Lietuvos kultūros laiptelis. Vertingiausi išlikę architektūros ir meno kūriniai yra religiniai, dažniausiai sukurti Vakarų Europos meistrų. O didžiausia krikščionybės vertybė: ji atnešė RAŠTĄ.

  Šiais laikais vienuolynų gyvenimas atrodo labai paslaptingas ir net egzotiškas.
  http://vienuolynai.mch.mii.lt/ivadas.htm
  Dar vienas labai būdingas Vilniaus bruožas, kad viename mieste nuo viduramžių kūrėsi labai įvairių konfesijų ir religijų šventyklos.

 

 Vilnius Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikais anaiptol nebuvo toks tolerantiškas miestas, kaip dažnai kartojama. Įvairūs draudimai ir apribojimai buvo nukreipti prieš visas nekatalikiškas konfesijas.

Pavyzdžiui, ilgus šimtmečius galiojęs draudimas statyti ir remontuoti cerkves baigėsi visišku stačiatikių sutriuškinimu po Brastos unijos. Dažnus „tikėjimo patvirtinimo aktus“ lydėdavo viešos protestantiškų knygų deginimo akcijos ir jėzuitų universiteto studentų rengiami pogromai. O Vilniaus žydai, kuriuos norėta įkalinti gete ir kuriems drausta gyventi pagrindinėse gatvėse, daugumą teisių įgijo tik XIX amžiuje.